rtfblog

Dideliausių sutapimų diena, kaip kitaip pavadint… Šiandien viename forume užtaikiau ant karštos diskusijos apie evoliuciją. Aptarinėjamas buvo vieno berazumio straipsnis, neva tai akivaizdžiai paneigiantis evoliucijos teoriją.

Well… Tyčiotis iš tokių rašliavų man yra kaip ir hobis, bet labiau mėgstu tuo užsiimti prie alaus bokalo ir diskusijos forma, o ne rašyti apie tai rebuttal straipsnius. Tačiau foruminėje diskusijoje akivaizdžiai trūko kai kurių svarbių punktų pabrėžimo, juos ir surašiau. O tada pagalvojau, kad gal ir platesnei visuomenei tai bus naudinga, o tie keli pipiriukai apie keistų žmonių keistas nuomones nepagadins bendro vaizdo.

Tad štai jūsų dėmesiui šventinis ne-IT straipsnis apie mokslines teorijas su konkrečiais pavyzdžiais kaip į jas reikia žiūrėti. Už brūkšnio bus suprantamiausia, jeigu prieš tai užmesite akį į straipsnį, apie kurį eina kalba. Tik perspėju, ten tekstukas ne silpnų nervų skaitytojams ;-)

Pakvaišęs kreacionistas rašo: “The theory of evolution is not a law, but a mere theory”… Helooo! Captain Obvious, pavadinime parašyta theory. Bet čia tik šiaip. Iš tono ir konteksto matosi, kad autorius norėjo pasakyti “guess” vietoj “theory”. Kitaip tariant, jis nesupranta kas per monas yra mokslinė teorija ir kaip tai veikia.

Pradėkim nuo tos dalies, kur autorius yra atsitiktinai teisus. Evoliucijos teorija (kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija) nebūtinai yra teisinga. Jinai gali būti netgi labai klaidinga (t.y. nesugebėti paaiškinti kad ir šimtų atskirai paimtų faktų ar stebėjimų rezultatų). Tik nuo to ji netampa mažiau teorija. Netgi dar daugiau: nuo to ji netampa mažiau teisinga! Paradoksas? Tuoj paaiškinsiu.

Aiškinant kas yra mokslinė teorija ir kaip tai veikia, man gražiausiai atrodo vienos fizikinės analogijos panagrinėjimas.

Atėjo vieną gražią dieną Izaokas. Ne, ne Abraomo sūnus, Jokūbo tėvas, o Izaokas Niutonas. Ir pareiškė, kad obuoliai krenta taip kaip krenta, o planetos sukasi taip kaip sukasi, nes gravitacija. Šiais laikais tai supaprastintai vadinama “Niutono fizika”, o jeigu tiksliau, tai Niutono gravitacijos teorija. Ir buvo jinai ilgai, ir buvo jinai labai. XIX a. pabaigoje netgi buvo kalbama apie fizikos kaip mokslo šakos artėjimą prie pabaigos, nes jau kaip ir viskas paaiškinta, o ko dar trūksta, tuoj pat bus paaiškinta ir jaunuoliui sieti ateitį su fizika neperspektyvu. Ha ha.

Taigi buvo gravitacijos teorija, kuri nu офигеть kaip gerai viską paaiškino, išskyrus porą smulkmenų, kurių nepaaiškino, bet jos tokios smulkmenos ir tokios nežymios, kad jeigu teorijoje ir trūksta kažkokių detalių, tai jas užpildysim, o pati teorija nuo to niekaip nesugrius.

Tada atėjo Maksvelis ir kažką užrašė. Kadangi Maksvelis buvo matematikas, fizikai nelabai suprato ką jis ten užrašė ir netgi nelabai suprato kam to reikia.

Paskui atėjo Einšteinas. Kadangi jis dirbo nuobodų darbą patentų biure, turėjo laiko įsiskaityti į tai, ką užrašė Maksvelis. Kad kitiems būtų lengviau, jis netgi šį bei tą supaprastino -- aplinkiniai irgi pradėjo suprasti.

Long story made short, paaiškėjo, kad Niutono gravitacijos teorija subliuško, kad Einšteino bendroji reliatyvumo teorija paaiškina gravitaciją, o Niutono -- ne. Voila, turim paneigtos teorijos pavyzdį istorijoje.

Bet ar tikrai? Kai užsirašai ant popieros visą matieką, paaiškėja, kad Niutono fizika tėra atskiras Einšteino fizikos atvejis. Kai nagrinėjamų reiškinių greičiai yra daug mažesni už šviesos greitį, nelieka skirtumo, kuria teorija remiesi. (Papildomos analogijos iš matematikos: Makloreno eilutės yra atskiras Teiloro eilučių atvejis; kvadratas yra atskiras hiperkubo atvejis).

Ką mes iš šitos istorijos sužinome? Ogi tai, kad netgi subliuškusi teorija nėra klaidinga, ji tiesiog buvo papildyta kritiniu kiekiu naujos medžiagos, kad nusipelnytų naujo pavadinimo (ir tos naujos medžiagos autorių paliaupsinimo).

Ir šiaip, mokslininkai yra labai, Labai priekabūs kažkam, kas grasinasi tapti teorija. Kiek man žinoma, modernaus mokslo istorijoje nėra nė vieno atvejo, kad teorija kažkiek laiko būtų pripažinta, o paskui sutaršyta į druzgus, ir pakeista visiškai nesuderinama teorija. Nors pagal idėją tai ir gali nutikti. Tik labai neįtikėtina. Pagrinde dėl to, kad mokslines teorijas kuria ir, kas daug svarbiau, peržiūri, tikrina ir „aprobuoja“ ne tokie kretinai kaip Evolutionary Fraud, o žmonės, kurie realiai naudoja tą daiktą ant pečių, o ne tik pro jį valgo.

Kodėl teorijos turi savybę transformuotis į naujas, vietoj to, kad kolapsuotų? Juk nuolat randama tiek daug naujų faktų! O ir šiaip, netgi kai teorijos „aprobuojamos“, kartais jau būna žinoma faktų, kurių teorija nesugeba apžioti. Mechanika čia tokia: kad ir yra/atsiranda saujelė faktų, kurių nemodifikuota teorija nepaaiškina, yra šimtai faktų, kuriuos paaiškina. Ir stačiai nesuvokiama situacija, kad turimi šiai dienai faktai būtų toks kruopštus viso reiškinio poaibis, kad jam paaiškinti labiausiai pirštųsi kardinaliai neteisinga teorija.

(Šioje vietoje būtina pastebėti, kad žmonijos istorijoje tokių klystkelių buvo didelis daug, tik jie arba buvo iki šiuolaikinio mokslo atsiradimo, arba „plaukioja“ visai nemoksliniuose sluoksniuose, kur fenomeno prigimties paaiškinimas nėra vertybė).

Dar viena teorijų savybė, užtikrinanti jų ilgaamžiškumą ir atsparumą ją iš pašaknų graužiantiems naujiems, nepaaiškinamiems, faktams, yra modelis. Paaiškinimų rinkinys be modelio nėra teorija. Teorija, su modelio pagalba, turi sugebėti paaiškinti ne tik šiai dienai žinomus faktus, bet ir naujus.

Skamba kaip science fiction? Taip, tik ne fiction. Pure science. Modelis yra formalizmų rinkinys, sutalpinantis žinomus faktus į bendrą kompleksą, plius apibrėžiantis tam tikrą aibę galimų naujų faktų. Kuo tikslesnis modelis, tuo didesnę aibę naujų faktų jis paaiškins be išplėtimo. Makes sense? Gerai, reiškia, tu gudresnis už tą idiotą, kuris bando ant pirštų paneigti evoliuciją.

Taigi, toks tad ekskursas į What Science Is and How It Works. (Beje, ypatingai puiki knyga!)

Dabar, kai jau išmanom apie teorijas, galim grįžti konkrečiai prie evoliucijos.

Pašalinkim dar keletą miskoncepcijų:

1. Darvino teorija NElygu evoliucijos teorijai. Santykis tarp Darvino teorijos ir evoliucijos teorijos yra maždaug toks pats, kaip santykis tarp mano aukščiau aprašytos Niutono gravitacijos teorijos ir Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos. Beveik šimtaprocentinė analogija.

2. Evoliucijos teorija NEnagrinėja gyvybės atsiradimo klausimo. Visos kalbos apie Urėjaus-Milerio eksperimentą, apie ląstelės formavimąsi iš aminorūgščių sriubos yra oftopikas evoliucijos kontekste. Nesakau, kad tai neįdomios temos, tiesiog nereikia komplikuoti reikalo, kai ir taip yra problemų suprantant patį reikalą.

3. Dėl šuns veisimo tol, kol gausi katę -- complete bullshit! Pažiūrėkit į pudelius ir bolonkes ;-). O jei rimtai, tai evoliucija šito klausimo irgi NEnagrinėja. Labai svarbu suprasti šitą subtilų skirtumą. Evoliucijos teorija NEteigia, kad vienąkart išsišakojus rūšims, jos gali kada nors tolimesnės evoliucijos eigoje grįžti. Ji, žinoma, to ir neneigia, bet pagrinde dėl to, kad ji šito klausimo išvis nenagrinėja.

Given all of this, tas Evolutionary Fraud’o skaitinys jau pirmoje pastraipoje, penktame sakinyje parodo, kad autorius nesupranta apie ką kalba. Ergo, visko kas žemiau galima (ir reikia) net nenagrinėti. Tad, susimildami, jeigu matote straipsnį apie evoliucijos (ar didžiojo sprogimo, ar reliatyvumo teorijos, ar kitos pagrindinės mokslinės teorijos) paneigimą kokiame nors leidinyje, kuris nėra „Nature“ arba „Science“, būtinai atsiverskite redakcijos skiltį ir pažiūrėkite kas tai per leidinys ir ar galima juo tikėti.

Tai jau beveik kaip ir viskas. Dar tik norėjau pagrūmoti pirštu dėl antrojo termodinamikos dėsnio. Atsargiai su juo. Jis turi daug formuluočių, o ta su neišvengiamu visatos entropijos didinimu yra mažiausiai ką nors sakanti apie reiškinį (t.y. provokuojanti klaidingus dėsnio taikymus). Nekalbant jau apie tai, kad išvis diskutuotinas klausimas, ar tokia formuluotė yra teisinga, t.y. ar taip suformulavus, mes tikrai vis dar kalbam apie antrą termodinamikos dėsnį, ar jau nebe.

Va. Sveikinu visus su Darvino gimtadieniu! ;-)