rtfblog

Šiandien internetuose vyksta kažkoks nepaaiškinamas reivas apie knygas. Arba čia man confirmation bias, nes dar vakar sugalvojau, kad reikia šiandien parašyti apie knygas. Tad maloniai prašom jums plius vienas postas apie knygas.

Prieš metus su odiga perskaičiau tokį straipsnį, kur rekomendavo skaityti po knygą kas savaitę. Ir ne šiaip teoriškai, o iš patirties ir su patarimais kaip to pasiekti. Mano skaitymo apimtys per pastaruosius kelis metus buvo pasiekusios neregėtas žemumas (buvo taip blogai, kad skaičiau po vienženklį skaičių knygų per metus), tai reabilitacijos procese man tokia savidisciplinos idėja visai patiko.

Tiesa, tempą pasirinkau mažesnį: po knygą kas dvi savaites. Pabijojau perlenkti lazdą ir sufeilinti gerą eksperimentą dėl per didelio kąsnio. Gal ir be reikalo, bet apie viską paeiliui.

Pirmas atradimas: pasirodo, aš lietuviškai skaitau kone dusyk greičiau, nei angliškai. Su taimeriu nematavau, bet skirtumas tikrai esminis. O maniau, kad +- vienodai. Dabar žinau, kad jeigu nėra aiškaus reikalo skaityti angliškai, reikia jamt lietuviškai, susitaupys valandų.

(Side note: reikia ir rusiškai kartais skaityt, o tai kai apleidi kalbą daugeliui metų, tai paskui visai vamzdžiai užrūdija. Kai paauglystėj po kažkokios baisinės pertraukos susidūriau su rusiška knyga, tai pirmą puslapį skaičiau kokį pusvalandį.)

Antras atradimas: tempą pasirinkau per lėtą. Visą pirmą pusmetį variau į priekį, įvidurėjus metams netgi galvojau, kad jei pasivysiu savaičių skaitliuką kalendoriuje, tai pasikeisiu tikslą. Bet ten apdairiai atėjo vieno projekto zavalas ir teko pristabdyti arklius.

Trečias atradimas: pristabdyti tikrai nevalia. Kaip pristabdžiau, tai iki pat metų galo taip ir neatstabdžiau. Taip ir liko projektas kvazipabaigtas: knygų perskaityta tiek, kiek užsibrėžta, bet per visą trečią metų trečdalį nė viena knyga netilpo į dvi savaites.

Peršasi išvada, kad projektą reikia tęsti, ir tempą padidinti iki knygos per 10 dienų.

Keletas hailaitų iš mano šių metų skaitinių.

• Pagaliau pasipainiojo proga perskaityti (kaip paaiškėjo) geriausią 20ojo amžiaus SciFi, Dune. Ne veltui jinai geriausia SciFi, jinai yra osam. Ir nesuprantu kaip aš iki šiol galėjau nežinoti, kad jinai osam.
• Iš serijos susipažinkime su klasika: perskaičiau On the Origin of Species. Kai kurie senieji mokslo darbai būna tokie savaime suprantami, tokie intymiai pažįstami, kad net nustembi supratęs, kad net lentynoj knygos nesi matęs, nekalbant net apie pavartymą. Tada labai smagu paimt ir paskaityt. Kyla įtarimas, kad toliau reiks jamt Principia :-)
• Dar iš klasikos, jau rašiau kaip blogai yra Drakula ir kaip visai nieko yra Frankenšteinas.
• Draugas parekomendavo Red Mars. Knyga rašyta tik prieš 20 metų, tai jai dar sunku reitinguose nurungti dusyk vyresnę klasiką, bet damn it's good... Čia ne šiaip koks hard SciFi, čia hard-on SciFi. Autorius nuostabiai tikslus techniškai, bet neužpisinėja spoonfeedindamas tą tikslumą. Jis žino, kad skaitytojas žino kas yra kas, ir tomis žiniomis naudojasi kaip duotybe, ant viršaus statydamas tai, ko reikia geroje literatūroje: daug ir spalvingų herojų, įdomaus siužeto. Tikrame Marse!

Tokie vat buvo mano literatūriškieji 2012-ieji. Linkiu ir sau ir jums visiems dar literatūriškesnių 2013-ųjų ir einu skaityti toliau :-)