Blogity blog blog


Autoauto

2014-05-27, rtfb

Šiandieną perskaičiau vieną antraštę, kuri paskatino atsisėsti ir surašyti puokštę visokių įdomybių, susijusių su bepiločiais automobiliais.

Manau, jau visi žino apie ką eina kalba. Daugelis kompanijų -- Google, Mercedes-Benz, Volvo, Nissan (tiek prisimenu iš atminties, o turbūt kitos irgi) -- aktyviai dirba, stengdamiesi sukurti automobilius, kuriuos pilnai vairuotų kompiuteris. Gal ne pats pirmas modelis, bet anksčiau ar vėliau tai atrodys taip: atsisėdat į automobilį, žemėlapyje nurodot tašką B ir spaudžiat “važiuojam”, tuo tarpu pats sėdite užkėlęs kojas ant panelės ir endžiojinat vjūzus.

Man pačiam tai vis dar skamba kaip fantastika, ir tai, griežtai kalbant, dar ir yra fantastika, bet jau labai artimos ateities. Gal 10 metų. Gal 20. Nelabai svarbu kiek tiksliai, bet faktas, kad pirmieji modeliai išriedės jau po kelių metų, o paskui jie sparčiai tobulės, ir dar mums visai nesusenus, mes jais važinėsime. Deal with it.

Todėl naudinga būtų pasamprotauti kaip tai paįtakos mūsų gyvenimus, gal įtaka bus ne vien komfortinė?

Pradėsiu nuo banalesnių privalumų ir potencialių minusų irba problemų, o galui paliksiu įdomesnius dalykus, kurie kai kam gal net pakilnos stogą. Bent jau man kilstelėjo :-)

Patys banaliausi dalykai, apie juos neverta daug kalbėti:

  • Važiavimo laiką bus galima skirti sau. Dabar vairuotojas dirba vairuotoju, o galės skaityti knygą
  • Galėsime girti saugiai ir patogiai grįžti namo[1]
  • Suvartos mažiau degalų: kompas nespeedins ten, kur nereikia, prieš beužsidegantį šviesoforą pristabdys ne daugiau, negu būtina ir pan.
  • Mažesnis avaringumas
  • Pasikeis form factor: nebereikės vairo, vietoje jo galės būti įrengta patogi darbo vieta. Arba priekinės sėdynės bus išvis atsuktos į vidų

Taigi, avaringumas sumažės, bet naivu tikėtis, kad visai išnyks. Iš čia įdomus klausimas: kas kaltas dėl avarijos? Ne šeimininkas gi, jis juk niekaip prie avarijos neprisidėjo? Gamintojas? Tikriausiai… O ką kompui daryti tais retais atvejais, kai jis matys, kad šitoj situacijoj niekas negelbėja, fizikos dėsnių nesuklastosi, VIENĄ IŠ šitų pėsčiųjų partrenksiu. Kurį?

Kitas klausimas: praėjus kažkiek laiko, gal dešimtmečiui, gal dviem po pirmų modelių, ar senamadiškai nusiteikusiam žmogui bus leidžiama vairuoti automobilį rankomis? Daug šita tema nesiplėsiu, bet prognozuoju, kad ne, ir prognozuoju, kad labai gerai, kad ne :-)

Pakalbėkime apie tai, kaip pasiįtakos kasdienybė. Štai jūs važiuojate ryte į darbą. Vietoj dabar įprasto nervavimosi, ramiai skaitote knygą arba atsakinėjate į darbinius laiškus. Atvažiuojate, išlipate. Ar jūsų ofiso aplinka kuo nors skiriasi nuo šiandieninės? Taip. Kieme -- nė vieno automobilio! Kodėl? Nes kai jūs atvažiuojate ir išlipate, jis užsidaro dureles ir nuvažiuoja toliau! Parkuotis. Kur nors nach prie Maximos bazės. Jūs jau sėdite ofise, geriat kavą ir plepat su kolegomis, o jis rieda neskubom judančiame sraute link parkingų kvartalo. Pasižymėkit kalendorių ir pradėkit countdown’ą iki dienos, kai tai taps realybe.

Pratęsiant temą, jeigu jau jis galės pats prisiparkuoti, tai galės ir pats nuvažiuoti trivialaus serviso: pasikeisti tepalų, padangų, whatnot. Jūs uždedat varnelę settinguose, kad jums visa tai nerūpi, ir jei nepažiūrėsit į banko išrašus, jūs net nežinosit, kad šiandieną jis praleido ne parkinge, o servise. (Beje, ar sakiau, kad parkingai bus talpesni per ploto vienetą?)

Bet ir tai dar ne viskas. Jeigu jau jūs ryte darbą pradedate dirbti dar automobilyje, tai ar didelis skirtumas, jei jame praleisite pusvalandžiu daugiau? Gal tas pusvalandis bus net produktyvesnis. Ergo, jeigu jūsų ofisas, sakykime, Vilniaus Naujamiestyje, ar yra esminis skirtumas kur gyvenate, Fabijoniškėse, ar Kulautuvoj? Nors iš pirmo žvilgsnio neakivaizdu, bet nekilnojamojo turto rinkoje irgi nusimato pokyčių. Galbūt didelių.

Na ir pabaigai, tas klausimas, kuris viską paskatino: ar galės tuos bepiločius automobilius valdyti vaikai? Atrodytų, pff, kas čia per klausimas! Kadangi vairuos kompas, o žmogus tik užsakinės, tai kam čia laukti pilnametystės? Juk nebereikės anei vairuotojo pažymėjimų, anei dar ko. Bet! Juk tai reikštų beprecedentę judėjimo laisvę nepilnamečiui, o gal net ir visai mažam vaikui. Įsivaizduokit, penkiametis atsisėda mašinon ir per pusdienį nuvažiuoja į kokią nors Krokuvą. O ten, aišku, baigiasi degalai, o telefoną vaikas pakeliui praganė degalinėj pirkdamas ledų ir fsio takoje. Nieko toks siurprizėlis tėvams, ar ne? Tad net ir čia bus kažkokių įdomybių. Galbūt reikės kažkokio vairuotojo pažymėjimo ekvivalento, kuris, tarkim, bus išduodamas tik nuo keturiolikos. Ar dar bala žino ko panašaus.

Žodžiu taip, jeigu reiktų rinktis disruptyviausią ateinančio dvidešimtmečio technologiją, bepiločiai automobiliai mano sąraše būtų labai aukštai. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jų įtaka bus labai plati.

Gal ką praleidau?

[1] O pakeliui užmigti mašinoj ir pramiegoti visą naktį kieme, o ryte atsibusti saulės perkaitintame salone su ekstra rūsčiom pagiriom, mu-hahaa! :-)

 

Lietuviškas Sex-Ed

2014-04-09, rtfb

(Tai turėjo būti trumpas komentaras feisbukuose, bet visai trumpai nesigavo, tai dedu į blogą)

Leo Lenoxas parodė gerokai disturbing daiktą, švietimo ir mokslo ministerijos metodinį dokumentą apie tai, kaip mūsų vaikus žada rengti šeimai ir ugdyti lytiškai. Čia jums ne kokie nors kliedesiai apie princus ir princus, čia real shit.

Pasiskaitykite. Ten 60+psl, bet lengvai skaitosi skipinamuoju būdu, tai persižvelgia gana greitai. O be to, atidžiai skaityti pavojinga sveikatai, nes kuo atidžiau skaitai, tuo labiau ima noras daužyti galvą į stalą.

Planavau nieko iš šio dokumento necituoti, kad selektyviu citavimu nesudaryti klaidinančio įspūdžio -- visgi vertybės yra vertybės ir labai jau lengva nejučiom pricituoti šiaudinių baidyklių. Bet mūsų ŠMM metodininkai talentingi, jie sugeba įpinti ir tokio hard-faktinio briedo, kad nepacituoti aš paprasčiausiai negaliu. Te jums:

Skirtingai nuo ankstesnių, mūsų laikais žmonės turi nedaug vaikų. Kad šalyje nemažėtų gyventojų, reikėtų, kad šeimoje augtų “2,1” vaiko – praktiškai tai reiškia, kad žmonės turėtų po tris vaikus.

Aš kokius septynis sykius skaičiau, ieškodamas, ką neteisingai perskaičiau, nes negalėjau patikėti savo akim, kad galima taip užrašyti. Bet neradau. Čia tikrai taip užrašyta. Fak…

Testas 58-59psl yra pisiec (neva tai teisingi atsakymai 60psl).

Vienok visa tai įkvepia. Įkvepia pačiam auklėti savo vaiką greitai, efektyviai ir kritiškai, kad iki to amžiaus, kai susidurs su šitu kliedesiu, mokėtų atskirti teisingą informaciją nuo pamazgų balos.

 

Programinės įrangos KATsparumas

2014-04-01, rtfb

Senokai aš čia nerašiau ne tik kad išvis, bet juoba apie programavimą. Tai todėl šiandieną parašysiu apie katukus.

Jau kurį laiką (bent pusmetį, turbūt daugiau) naudoju tokią puikią programatūrą i3wm. Tai yra tiling window manageris. Ir nors tiling window manageriai yra plius-minus mano bendraamžiai, pats tokį naudoju pirmą kartą. Kol kas esu labai juo patenkintas, gal kada prikaupsiu medžiagos atskirai apie tai parašyti.

O kol kas, aš kaip visada nekenčiu softo ir kenčiu kančią nuo bugų. Tik skirtingai, nei iki šiol šiame bloge, šįkart ne tik pasibarsiu kaip viskas blogai, bet ir papasakosiu kaip pataisiau. Tiksliau, apie taisymą tai nebaisiai yra ką pasakot, greičiau apie tų bugų atradimą.

Taigi, i3wm’as turi tokią programėlę i3lock, skirtą užlokinti ekranui, kuri paskui paprašo slaptažodžio; nu kaip įprasta. Ir dar ta programūlka moka pasakyti OS’o power managemento sistemai, kad čia įvyko užlokinimas ir galima užmigdyti monitorius. Malonus ir savaime suprantamas fyčeras. Tik bėda tame, kad softas įprastuoju būdu tikisi, kad jį naudos žmonės, su realistiškais, žmoniškais use case’ais. O čia, blyn, namuose katė.

Katas

Taigi, pirmas bugas: įjungiu nakčiai locką, jis užmigdo monitorius, o ryte randu monitorius linksmai sau šviečiančius. Negudru buvo suprasti, kad naktį katė prasieina per klaviatūrą, “suveda passwordą” ir durnas softas laukia visą naktį kol paspausi Enter. Pradėjau jungti locką su įjungtu debug logu ir akurat, kasdien randu ką nors tokio:

[i3lock-debug] current password =
xzzzzzzzzzzzzzzzzzzmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm
mmmmmmmmmmm mmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm────────,,,,,,,,,,
,,,,,,,,mmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmiuuuuuuuuuuuuuuu
uuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu
uuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuj
oiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii
iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii

Antras bugas jau gal ir ne visai katės nuopelnas, čia jau ir žmogiško usage patterno turėjo pakakti, kad autoriai padarytų teisingai, bet nepadarė ir teko taisyti: jeigu įjungtas monitoriaus užmigdymas, tai kai grįžti prie kompo ir pradedi taipinti, monitoriai, natūraliai, pabunda ir rodo kažkokį feedbacką, kad tu taipini. Bėda, kad jeigu passwordą mistaipinai ir jis buvo atmestas, tai durnas softas tą pat sekundę vėl užmigdo monitorius ir tenka pasakyti ne tik įprastą blet dėl nepataikyto slaptažodžio, bet ir dar ką nors pridurti dėl durno softo :-)

Na ir trečias, gerokai piktokokas bugas -- vėl katanizmas. Pasireiškia, kai katė ilgesniam laikui užmina ant Enter klavišo. Visus tuos Enter klavišus softas susibuferizuoja ir pradeda vieną po kito apdoroti. T.y. pradeda vis iš naujo ir iš naujo tikrinti tuščią slaptažodį. O slaptažodį sutikrinti su PAM taigi užtrunka. Gal sekundę, gal dvi, ar pan. Rezultatas: softas įpuola į baigtinį, bet labaaai ilgą ciklą, kuris praktiškai reiškia vartotojo lock-out’ą nuo jo kompo daugeliui valandų. Nieko toks bugelis, ane?

Tokia vat padrika, bet bent jau man linksma istorija apie tris bugus, du iš kurių atrado katė :-)

Dar Katas

Privalau pagirti i3wm žmones už suprantamą kodą. Tegul ta i3lock programa ir ne pats sudėtingiausias softas planetoje (ir dar ganėtinai kompaktiškas), bet atsivertus nematytą C kodą, kuris ištisai naudoja nepažįstamus API, rasti ir pataisyti problemas buvo lengva.

Todėl bugai pataisyti, patch’ai jau upstreame, tai galit imt ir naudot.

 

Blogas grįžo iš letargo

2014-03-24, rtfb

Labadiena.

Metus su kapeikom mano blogas visaip kaip šlubavo: kartais veikė, kartais pusiau veikė, o kartais ir visai buvo išjungtas. Tokios tos techninės problemos. Tai jau kai susiduri su techninėm problemom, tai jas gesini, teisingai? O gesinam mes ugnimi: nusprendžiau savo blogo turinio neperkėlinėt kur nors, o pasirašyti savo paties softą sau. Kaip dainavo vienas vokalinis-instrumentalinis ansamblis, fight fire with fire, we all shall die!

Taigi, esate liudininkai kaip barzdotas diedas, riebų dešimtmetį vėluodamas, mokinasi rašyti webinį softą :-). Pažiūrėsime koks dabar iš to gausis blogo uptime’as.

Atkreipkite dėmesį, kad pasikeitė RSS prenumeratos adresas, tai jeigu turėjote, persiprenumeruokite. O jeigu neturėjote, užsiprenumeruokite, aš ne flūderis, nepavojinga :-)

Šia trumpa žinute ne kaži ką daugiau ir tenorėjau pasakyt. Kam įdomu techninės detalės, kodą kažkokioje greitoje ateityje sukelsiu į GitHubą, tada bus galima ir ką nors įdomaus apie patį softą parašyt, o kol kas tiek, stay tuned!

 

Atradimai knygose

2012-12-31, rtfb

Šiandien internetuose vyksta kažkoks nepaaiškinamas reivas apie knygas. Arba čia man confirmation bias, nes dar vakar sugalvojau, kad reikia šiandien parašyti apie knygas. Tad maloniai prašom jums plius vienas postas apie knygas.

Prieš metus su odiga perskaičiau tokį straipsnį, kur rekomendavo skaityti po knygą kas savaitę. Ir ne šiaip teoriškai, o iš patirties ir su patarimais kaip to pasiekti. Mano skaitymo apimtys per pastaruosius kelis metus buvo pasiekusios neregėtas žemumas (buvo taip blogai, kad skaičiau po vienženklį skaičių knygų per metus), tai reabilitacijos procese man tokia savidisciplinos idėja visai patiko.

Tiesa, tempą pasirinkau mažesnį: po knygą kas dvi savaites. Pabijojau perlenkti lazdą ir sufeilinti gerą eksperimentą dėl per didelio kąsnio. Gal ir be reikalo, bet apie viską paeiliui.

Pirmas atradimas: pasirodo, aš lietuviškai skaitau kone dusyk greičiau, nei angliškai. Su taimeriu nematavau, bet skirtumas tikrai esminis. O maniau, kad +- vienodai. Dabar žinau, kad jeigu nėra aiškaus reikalo skaityti angliškai, reikia jamt lietuviškai, susitaupys valandų.

(Side note: reikia ir rusiškai kartais skaityt, o tai kai apleidi kalbą daugeliui metų, tai paskui visai vamzdžiai užrūdija. Kai paauglystėj po kažkokios baisinės pertraukos susidūriau su rusiška knyga, tai pirmą puslapį skaičiau kokį pusvalandį.)

Antras atradimas: tempą pasirinkau per lėtą. Visą pirmą pusmetį variau į priekį, įvidurėjus metams netgi galvojau, kad jei pasivysiu savaičių skaitliuką kalendoriuje, tai pasikeisiu tikslą. Bet ten apdairiai atėjo vieno projekto zavalas ir teko pristabdyti arklius.

Trečias atradimas: pristabdyti tikrai nevalia. Kaip pristabdžiau, tai iki pat metų galo taip ir neatstabdžiau. Taip ir liko projektas kvazipabaigtas: knygų perskaityta tiek, kiek užsibrėžta, bet per visą trečią metų trečdalį nė viena knyga netilpo į dvi savaites.

Peršasi išvada, kad projektą reikia tęsti, ir tempą padidinti iki knygos per 10 dienų.

Keletas hailaitų iš mano šių metų skaitinių.

  • Pagaliau pasipainiojo proga perskaityti (kaip paaiškėjo) geriausią 20ojo amžiaus SciFi, Dune. Ne veltui jinai geriausia SciFi, jinai yra osam. Ir nesuprantu kaip aš iki šiol galėjau nežinoti, kad jinai osam.
  • Iš serijos susipažinkime su klasika: perskaičiau On the Origin of Species. Kai kurie senieji mokslo darbai būna tokie savaime suprantami, tokie intymiai pažįstami, kad net nustembi supratęs, kad net lentynoj knygos nesi matęs, nekalbant net apie pavartymą. Tada labai smagu paimt ir paskaityt. Kyla įtarimas, kad toliau reiks jamt Principia :-)
  • Dar iš klasikos, jau rašiau kaip blogai yra Drakula ir kaip visai nieko yra Frankenšteinas.
  • Draugas parekomendavo Red Mars. Knyga rašyta tik prieš 20 metų, tai jai dar sunku reitinguose nurungti dusyk vyresnę klasiką, bet damn it's good... Čia ne šiaip koks hard SciFi, čia hard-on SciFi. Autorius nuostabiai tikslus techniškai, bet neužpisinėja spoonfeedindamas tą tikslumą. Jis žino, kad skaitytojas žino kas yra kas, ir tomis žiniomis naudojasi kaip duotybe, ant viršaus statydamas tai, ko reikia geroje literatūroje: daug ir spalvingų herojų, įdomaus siužeto. Tikrame Marse!

Tokie vat buvo mano literatūriškieji 2012-ieji. Linkiu ir sau ir jums visiems dar literatūriškesnių 2013-ųjų ir einu skaityti toliau :-)