Kai kurias klaidas programose lengva rasti. Jų prigimtis akivaizdi, tad belieka tik rasti vietą kode. Tokias ir pataisyti dažnai lengva.
Kitos klaidos labai sunkiai pasireiškia. Tiesiog kartais neveikia/lūžta. Tokias sunku rasti, bet turint šamanišką nouhau ir kantrybės, viskas padaroma. Paradoksalu, bet tokias klaidas dar dažniau pataisyti lengva. Ištaisai atminties valdymo klaidas ir tiek. Sunku tik rasti.
Bet yra ir įdomesnė klasė klaidų. “There’s definitely something quantum going on”. Klaidos nebuvo. Tada klaida staiga išlenda. Stabiliai. Atkartojama kaip nieko. Bet vos tik užrašai jai bugreport’ą, ji liaujasi egzistavusi. Manoma, kad tokios klaidos turi kvantinę prigimtį, tad joms galioja ir atitinkami dėsniai.
Kad nevarginti smegenų vingių visokiomis Šriodingerio lygtimis, programavimo klaidų tenzorių laukais ir panašia matematine hašišofrenija, supaprastintai galima įsivaizduoti taip: klaida tiesiog yra fiziškai per maža, kad išgalėtų tuo pat metu egzistuoti ir programoje, ir bugreporte. Arba ji yra programoje ir ją galima atkartoti, arba jai yra bugreportas. Bet ne abu.
Manau, sukergus šiuos pastebėjimus su bug-for-bug compatibility (antibug, anyone?), galima pradėti plėtoti pirmą istorijoje visus bugus apimančią teoriją (kaip manot, gal pritiktų ją pavadinti Standartiniu Modeliu?).
BigJ
2008-09-29 12:34
quantum entanglement :D
as siulau QBD pavadinima Quantum Bug Dynamics :)
plg. QED ir QCD.